Penktadienį Viekšnių pirmosios vaistinės muziejuje atidaryta paroda „Viekšnių krašto audinių raštai“. Joje eksponuojami Viekšnių krašte gyvenusių ir kūrusių audėjų darbai, taip pat čia gyvenančių žmonių išsaugoti audiniai.
Sunkus amatas
Vaistinės muziejaus vadovė Danutė Končienė, pristatydama parodą, sakė, jog audimas – tai viena seniausių ir sudėtingiausių liaudies meno šakų. Audimui augino linus, avis vilnai, vėliau atsirado medvilnė. „Audimas – nelengvas, daug laiko reikalaujantis amatas, tuo pačiu ir kūryba. Ypač daug laiko ir jėgų atima pasirengimas audimui, – pasakojo D. Končienė. – Sėsdavosi į stakles artėjant pavasariui, per gavėnią. Ausdavo daugiausia merginos, perėmusios šį amatą iš mamų, ir ausdavo iki vestuvių, kol susikraudavo kraitį. Ištekėjusios stakles prisimindavo tik reikalui esant. Ausdavo rankšluosčius, juostas, staltieses dovanoms. Vieni audiniai – patalynė, rankšluosčiai, rūbai – buvo kasdieniai, kita grupė – dekoratyvūs, puošiantys namus. Juos stengdavosi kuo labiau išmarginti. Pagal audinius buvo galima atskirti, kaip gyvena šeima. Kuo turtingesni namai, tuo puošnesni audiniai.“
Muziejaus vadovė apgailestavo, jog dabar niekas dirbdamas nebedainuoja, nors anksčiau lietuviai dainuodavo dirbdami bet kokį darbą, ausdamos moterys taip pat dainuodavo.
Pasak muziejininkės, parodoje eksponuojami apie 126 darbai, surinkti iš viekšniškių ir atvežti iš Mažeikių muziejaus.
Mažeikių muziejaus muziejininkė Raimonda Ramanauskienė stebėjosi, kad parodoje mažai audinių, turinčių raudoną spalvą, ypač būdingą žemaičiams, tačiau čia pat rado tam paaiškinimą: „Matyt, raudonais raštais išmarginti audiniai buvo ypač mėgstami, todėl dažniau nešiojami ir sunešiojami.“
Vis dar audžia
Renginyje dalyvavusi Ona Erlickienė papasakojo, kad audusios jos mama ir dvi tetos. Audusi ir ji pati, bet tik iki tol, kol ištekėjo. Vėliau jau nebebuvę tam laiko, tačiau daug audinių išsaugojo ir padovanojo muziejui. „Niekam tų audinių nebereikia, niekas jų nebevertina, – apgailestavo moteris. – Padovanojau muziejui, tegu žmonės pasižiūri, prisimena, kaip gyveno lietuviai anksčiau.“
Viekšniškė Birutė Maželytė audžia visą gyvenimą ir, nors jau įpusėjo 9-tą dešimtį, austi nenustoja. „Paeiti sunkiai bepaeinu, o austi dar galiu. Matyt, kol audžiu, tol gyvenu“, – sakė audėja.
O. Erlickienei, B. Maželytei, Elenai Pranskaitienei, atnešusiai daug audinių, Vaistinės muziejaus darbuotojos atsidėkojo šių metų žolelių arbata. Paskanauti arbatos pakvietė visus susirinkusiuosius.
